Tikėjimas nuo seniausių laikų buvo žmogaus pagalbinis ramstis ištikus sunkumams, bėdoms ir kitoms įvairiausioms kliūtims. Jis suteikia žmogui prasmės, vilties, padeda išgyventi sunkumus ir rasti išeitis iš sunkių situacijų. Tačiau mūsų istorija ir dabartis rodo, kad tikėjimas kai kuriem gali tapti labai pavojingu ginklu, kai yra peržengiamos visos sveiko proto ribos ir tikėjimas įgauna fanatišką prasmę.
Fanatizmas – aklas, perdėtas atsidavimas savo tikėjimui, nepaisant kitų nuomonės, jų negerbiant, nepripažįstant jokių kitokių tikėjimo formų. Prancūzų filosofas Volteras yra pasakęs: „Kai tikėjimas tampa fanatizmu, jis tampa pavojingesnis už bedievybę“ norėdamas pabrežti, kad aklas tikėjimas gali būti daug labiau žalingas, negu netikėjimas visai, kadangi fanatizmas veda prie neapykantos, smurto, netolerancijos ir daug kitų neigiamų reiškinių. Filosofo Alberto Kamiu įsitikinimu, fanatizmas pasireiškia ne tik stipriu tikėjimu, bet ir noru primesti savo įsitikinimus kitiems, net jeigu tai vyktų per prievartą. Fanatizmas vis dėlto yra neapykantos sėkla, kuri, kuo labiau puoselėjama, vis stipriau įtvirtina netolerancijos šaknis žmoguje ir atima laisvę mąstyti bei veikti.
Per istoriją religinis fanatizmas sukėlė daugybę tragedijų. Viduramžiais vykę kryžiaus žygiai, kurie buvo skelbiami „šventais karais“ atėmė tūkstančius nekaltų žmonių gyvybių. Inkvizicijos laikais žmones pramindavo „eretikais“, persekiodavo ir žudydavo tik dėl to, nes jų tikėjimas buvo kitoks. Net ir šiuolaikinėje visuomenėje fanatizmas yra labai aktualus. 2015 m. Paryžiuje teroristiniai išpuoliai, surengti organizacijos „Islamo valstybė“atėmė daugiau kaip 130 gyvybių. Religinės neapykantos kurstymas parodo, kad fanatiški įsitikinimai vis dar tebėra didelė problema mūsų visuomenėje, į kurią tikrai verta atkreipti daugiau dėmesio.
Kai tikėjimas virsta aklumu, jis praranda savo esmę – žmogiškumą. Jis turėtų mus vienyti, o ne skaldyti. Fanatizmas niekada neveda į santarvę, teisingumą ar orumą, bet skatina neapykantą ir baimę. Tik priimdami kitokią nuomonę, supratimą, gyvenimo būdą, galime išsaugoti dvasinę ramybę ir tikrąją tikėjimo prasmę.